Prašome atkreipti dėmesį, kad straipsnius rengė ne tinklapio www.gyvunukirpykla.lt savininkai ir už straipsniuose pateiktos informacijos tikslumą atsakomybės neprisiima.

Į kitą, Jus dominančią, temą pereisite per meniu arba paspaudę atitinkamą kairėje pusėje esantį paveikslėlį.    

 

 

Šunų ligos

www.labradorupasaulis.weebly.com

Parazitiniai mesėdžių susirgimai
Toksokarozė ir toksoaskaridozė – sukelia apvaliosios kirmėlės (nematodai). Toxocara canis, T. mystax, ir Toxascaris leonina, parazituojančios šunų ir kačių plonosiose žarnose. Toksokarų patelės išskiria kiaušinėlius plonosiose žarnose. Jie su suaugusių šunų išmatomis patenka išorėn.Esant palankiai aplinkos temperatūrai ir drėgmei per 1-2 savaites kiaušiniuose susiformuoja lervos. Tokie kiaušiniai yra invaziniai ir, kai juos praryja mėsėdžiai, iš kiaušinių išėjusios lervos prasiskverbia į žarnų kraujo kapiliarus, po to su krauju patenka į plaučius. Iš čia jos bronchais ir trachėja atkeliauja į burną ir praryjamos į skrandį, čia lytiškai subręsta ir pradeda daugintis. Toksokaroze užsikrečia mėsėdžiai iki 6 mėnesių amžiaus. Dažniausiai užkrečiami dar negimę šuniukai, nes lervos kraujagyslėmis prasiskverbia pro placentą ir tada šuniukai gimsta su toksokarų lervomis plaučiuose. Atvesti jaunikliai užsikrečia žįzdami motinos pieną ar ėsdami invaziniais kiaušinėliais užterštą pašarą.

 

Toxascaris leonina lervos šunų organizme nemigruoja ir toksoaskaridoze užsikrečia vyresni gyvūnai.

Didžiausi pažeidimai padaromi lervų migravimo periodu. Užsikemša žarnos, šunys viduriuoja, pažeidžiami plaučiai, išsivysto kosulys, pasirodo ištakos iš nosies. Išmatose randama daug kiaušinėlių. Šuniukai liesėja, dažnai inkščia ir dalis jų gali net nugaišti. Tam, kad išvengti šio susirgimo, būtina nuolat valyti šunų guolius, suaugusius šunis reikia kas 3 mėnesius tirti ir užsikrėtusius dehelmintizuoti. Vaistų nuo kirminų būtina duoti ir 15-20 dienų šuniukams.

Dipilidiozė – ligą sukelia šunų, kačių, lapių, usūrinių šunų, vilkų ir, retkarčiais, žmonių plonosiose žarnose parazituojančios plokščiosios kirmėlės (cestodai) Dipylidium caninum. Ši kirmėlė yra sudaryta iš narelių, kuriuose gali būti daugiau nei po 500 kiaušinėlių. Kiaušinėliai su išmatomis patenka į aplinką ir čia juos praryja blusų ar plaukagraužių lervos. Iš šių lervų vystosi suaugusios blusos ir plaukagraužiai, o juose toliau vystosi plokščiųjų kirmėlių lervos. Gyvūnai užsikrečia prariję invazuotas blusas ar plaukagraužius. Per 3 savaites iš lervų išauga apie 50 cm ilgio cestodai. Esant intensyviam užsikrėtimui šunys silpsta, viduriuoja, ant išmatų paviršiaus randama cestodų narelių. Labiau nukenčia jauni šuniukai. Profilaktiškai labai svarbu naikinti blusas.

Difiliobotriozė. Šią parazitozę mėsėdžiams sukelia plokščiosios kirmėlės (cestodai) Diphyllobothrium latum, parazituojančios plonosiose žarnose. Jos gali išaugti iki 20 metrų ilgio. Mėsėdžiai ir žmonės užsikrečia, kai suvalgo termiškai nepakankamai apdorotas užkrėstas žuvis (ungurius, lydekas, ešerius, vėgeles ir kt.). Šių žuvų raumenyse, ikruose, kepenyse būna plokščiųjų kirmėlių lervų (plerocerkoidų), kurias gyvūnui prarijus žarnyne išsivysto cestodas. Užsikrėtę šunys silpsta, liesėja, stena, kirmėlės gali užkimšti žarnyną, tiriant išmatas flotacijos metodu jose randami kiaušinėliai. Profilaktiškai labai svarbu šunims neduoti žalios žuvies.

Echinokokozė. Plokščiosios kirmėlės (cestodai) Echinococcus granulosus parazituoja šunų, vilkų, rečiau lapių plonosiose žarnose, čia dauginasi ir deda kiaušinėlius. Tarpiniams šeiminikams – avims, ožkoms, galvijams, kiaulėms, šernams, stirnoms, briedžiams, kitiems žinduoliams ir žmonėms kiaušinėlius parijus, ant jų kepenų ir kitų organų paviršių iš jų išsivysto pūslės, kurių viduje būna 3-4 tūkst. gemalinių galvučių. Mėsėdžiai užsikrečia suėdę tom pūslėm invazuotos mėsos ir iš kiekvienos gemalinės galvutės gyvūno žarnyne gali išsivystyti cestodai. Šunims echinokokozė diagnozuojama ant išmatų paviršiaus radus narelių. Profilaktiškai šunims negalima duoti nevirtų gyvulių vidaus organų.

Teniozės. Mėsėdžių plonosiose žarnose parazituoja Taeniidae šeimai priklausančių keletas rūšių plokščiųjų kirmėlių (cestodų). Iš jų dažniausiai pasitaiko Taenia hydatigena. Tai stambūs cestodai, kurie gali išaugti iki 5 m ilgio. Parazituoja šunų, lapių ir kitų šuninių plonosiose žarnose. Su šunų išmatomis išorėn patenka nareliai su kiaušinėliais. Juos su žole ar vandeniu praryja tarpiniai šeimininkai: galvijai, avys, ožkos, elniai, briedžiai ir kiti atrajotojai. Iš kiaušinėlių per 4 savaites ant vidaus organų serozinių plėvių ir žarnų pasaito išauga pūslės (plonakaklės finos). Šunys užsikrečia suėdę tomis pūslėmis užkrėstos mėsos. Mėsėdžių plonosiose žarnose taip pat gali parazituoti Taenia pisiformis, T. serialis, T. Taeniaformis ir kiti cestodai. Profilaktiškai šunims negalima duoti nevirtų gyvulių vidaus organų.

Šunys, kurie dažnai patenka į didesnes šunų susibūrimo vietas kur būna neprižiūrimų gyvūnų ar net dresūros aikšteles, šunų parodas ar viešbučius gali užsikrėsti greitai nuo vieno šuns kitam perduodamomis niežų erkutėmis.

Sarkoptozė. Ši liga dar vadinama šunų niežais. Niežus sukelia mikroskopinės odos erkutės Sarkoptes canis, jos visą savo vystymosi ciklą praleidžia šeiminko odoje ir, ne šuns organizme, gali išgyventi vos keletą dienų. Žmonės, kontaktuojantys su sergančiais gyvūnais, dažnai tampa šalutiniu šio parazito šeimininku. Tai reiškia, kad erkutės negali daugintis žmogaus odoje, bet čia patekusios, sukelia stiprų dirginimą, bei niežulį, nes jų medžiagų apykaitos produktai veikia kaip stiprus alergenas. Erkutės gyvena bei dauginasi raginiame šuns odos epidermio sluoksnyje. Čia jos rausia kanalėlius, deda kiaušinėlius, iš jų išsirita lervutės ir, po kelių nėrimosi stadijų, virsta suaugusiomis erkėmis. Niežai yra labai užkrečiama ir greitai perduodama kontakto metu liga. Inkubacinis periodas, laikas per kurį nuo užsikrėtimo odoje prisidaugina pakankamai daug erkių ir išryškėja ligos požymiai, trunka 2-8 savaites. Ši liga labai greitai išplinta, jei sergantis šuo patenka į didesnes gyvūnų susibūrimo vietas – šunų parodas, dresūros aikšteles. Sergantis šuo kasosi vis stipriau ir stipriau, šuo gali tapti neramus, liūdnas, blogiau ėsti. Dažniausiai pirmi niežtintys židiniai atsiranda ant ausų išorinių kraštų, alkūnių ir kulnų, snukio, papilvės. Odoje atsiranda paraudimai, šašeliai, odos pleiskanojimas ir plikimas pažeidimų vietose. Pas užsikrėtusio šuns šeimininkus dažnai atsiranda niežtinčios rausvos dėmelės ar pūslelės ant pilvo bei rankų. Išgydžius šunį, šie pabėrimai praeina savaime. Susirgimas diagnozuojamas pagal klinikinius požymius bei mikroskopuojant odos skutenas.

Cheiletieliozė. Sukelia Cheyletiella genties niežų erkės, parazituojančios ant šunų, kačių, lapių, mangutų, kiškių, triušių ir žmonių odos paviršiaus. Šios erkės neturi pastovios rūšies šeimininko. Jos yra gana didelės – 0,35-0,5 nm ilgio. Parazituoja odos keratininiame sluoksnyje, nepažeisdamos plaukų folikulų. Maitinasi limfa, pradurdamos odą aštriais chelicerais. Savo kiaušinėlius jos priklijuoja prie gyvūno plaukų. Jų parazitavimo ciklas per 21 dieną praeina ant vieno šeimininko: kiaušinėliai, lervos, nimfos ir subrendę erkės. Užsikrėtusiems gyvūnams nugaros srityje pleiskanoja oda, niežti, slenka plaukai. Diagnozuojama mikroskopuojant iššukuotus plaukus, Fiuleborno metodu tiriamos išmatos, kadangi šunys prisilaižo, randami stambūs kiaušinėliai su embrionais.

Otodektozė. Šunims, katėms, lapėms, triušiams ir kitiems žvėreliams išorinės ausies uždegimą sukelia erkės Otodectes cynotis. Gyvūnai kasosi, nuplinka ausys, jose kaupiasi rudas nemalonaus kvapo eksudatas. gyvūnai užsikrečia kontakto metu. Uždegimas pereina į vidinę ausį, išsivysto būgnelio uždegimas. Mikroskopuojant iš ausų paimtas skutenas randamos stambios ir judrios niežų erkės.

Demodekozė. Serga šunys, katės, kiaulės, galvijai ir žmonės. Šunims šią ligą sukelia erkė Demodex canis. Erkės parazituoja plaukų folikuluose ir riebalinėse odos liaukelėse. Kai sergantys mėsėdžiai laižosi pažeistas vietas, dalis erkių patenka į virškinimo traktą. Jos prasiskverbia į limfinius mazgus, plaučius, kepenis, blužnį. Parazituodamos suardo aplinkinius audinius, išsivysto uždegimas, atrofuojasi plaukų folikulai ir riebalinės laiukos. Pirmieji ligos požymiai atsiranda apie akis ir ant snukio. Iškrenta plaukai, oda pleiskanoja, sustorėja, susiraukšlėja, susidaro šašai, pūliniai. Diagnozuojama mikroskopuojant giliai paimtas skutenas.

Blusos yra kraujasiurbiai parazitai, jų įkandimai sukelia alerginį šunų  odos niežėjimą, išbėrimus, pleiskanojimą, plaukų slinkimą. Blusos yra šunų kaspinuočio Dipilidium caninum platintojos. Suaugę parazitai minta krauju ir visą savo gyvenimą praleidžia šunų plaukuose. Iškritusios iš šeimininko plaukų jos gali badauti iki pusės metų. Blusų patelės, prisisiurbusios kraujo, deda kiaušinėlius, kurie dažniausiai nuo šeimininko odos nukrenta ant žemės, nors kartai gali likti ir tankiuose šuns plaukuose. Patelės gyvena iki dviejų metų ir per savo gyvenimą padeda 500-1000 kiaušinėlių. Blusų vystymosi ciklas yra toks: patelėàkiaušinėlisàlervaàlėliukėàpatelė ir patinėlis. Iš kiaušinėlių lervos išsirita per 2-12 dienų. Po to lerva per 2-3 savaites neriasi ir tampa lėliuke. Lėliukė padengta limpančiais siūlais, prie jų prilimpa dulkės, įvairios smulkios šiukšlės ir lėliukė virsta nematoma šiukšlių dalimi. Priklausomai nuo aplinkos temperatūros ir drėgmės, lėliukė per kelias dienas ar kelis mėnesius virsta suaugusia blusa. Šiuo metu efektyviausios priemonės prieš blusas yra preparatai Program (Novartis) – kartą per mėnesį suduodamos tabletės ar skystis. Frontline, Advantage – šie preparatai suardo blusų nervinę sistemą ir duoda labai gerą efektą. Naikinant blusas, svarbu nepamiršti, kad blusų populiacijoje yra 10 % suaugusių ir 90 % perų (kiaušinėliai, lervos, lėliukės), todėl labai svarbu dezinfekuoti aplinką. Blusų lervų naikinimui aplinkoje galima naudoti Boraks skalbimo priemonę, natrio poliboratą ir boro rūgštį. Boro preparatais galima apipurkšti mėsėdžių gulėjimo vietas. Taip pat į šunų guolį rekomenduojama pilti spygliuočių pjuvenas, kloti ajerus. Tokiose vietose blusos nesiveisia.

Plaukagraužiai – smulkūs (vidutiniškai 1,5 mm ilgio) besparniai šviesiai gelsvi ar rudi vabzdžiai, turintys stiprius graužiamuosius organus. Jų galva platesnė už krūtinę. Šie parazitai yra nuolatiniai šunų parazitai, mėgstamiausios parazitavimo vietos yra šuns nugara, galva, kaklas. Daugiausia plaukagraužių randama neprižiūrimų šunų plaukuose, jie minta pleiskanomis, krauju ir limfa bei odos paviršiaus sluoksniu. Šunys užsikrečia kontaktuodami su sergančiais šunimis. Parazituodami plaukagraužiai suerzina odą, ji niežti. Pačioje užsikrėtimo pradžioje, kai parazitų nedaug, šunų savijauta ir išvaizda nesikeičia, vėliau gyvuliai pasidaro neramūs, kasosi, išsivysto odos uždegimas, mažėja atsparumas kitoms ligoms. Liga diagnozuojama radus plaukuose parazitų.

Utėlės. Tai smulkūs (1,5-3 cm ilgio) besparniai, kraują siurbiantys vabzdžiai. Kūnas ovalus, galva siauresnė už krūtinę. Pagal tai utėlės atskiriamos nuo plaukagraužių. Visą savo gyvenimą jos parazituoja ant šuns, o iškritusios iš plaukų, utelės greitai žūva. Šie parazitai kelis kartus per dieną maitinasi šuns krauju. Suaugusios utelės gyvena iki 2 mėnesių ir per šį laikotarpį patelės padeda iki 100 kiaušinėlių. Per 10-18 dienų iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios 3 kartus neriasi ir tampa suaugusia utėle. Užsikrėtę šunys kasosi, prasideda odos uždegimas. Liga diagnozuojama radus šuns plaukuose utėlių arba glindų.

Babeziozė. Tai sunki šunų, kačių, lapių, usūrinių šunų ir kitų kailinių žvėrelių liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys Babesia (Piroplasma) canis, parazituojantys eritrocituose. Babezijos yra gana stambios ir gali užpildyti visą eritrocitą. Kartais jos randamos kraujo plazmoje ir neutrofiluose. Ligos pradžioje eritrocituose būna pavienės babezijos, o vėliau jų skaičius ryškiai daugėja. Šunų babezijas platina Dermatocentor ir kitų rūšių mūsų krašte paplitusios kraujasiurbės erkės. Užkrėstų erkių seilių liaukose būna daugybė šių parazitų. Įkandimo metu jie patenka į šuns kraują, bręsta, infekuoja eritrocitus, maitinasi jų citoplazma bei juos ardo. Kai parazitų neturinti erkė įkanda sergančiam šuniui – babezijos vėl patenka pas pernešėją ir tokiu būdu ši liga sparčiai plinta. Dažnai serga medžiokliniai ir tarnybiniai šunys, lakstantys pievose ir krūmuose, kur būna erkių. Daugiausiai sergančių mėsėdžių būna pavasarį, kai erkės masiškai puola siurbti kraujo. Ligos eiga gali būti žaibinė (šuo greitai silpsta ar net nugaišta), ūmi ar lėtinė. Susirgus pakyla temperatūra (iki 41-42°C), šuo tampa liūdnas, blogiau ėda arba visai neėda, dreba raumenys, padažnėja kvėpavimas ir širdies darbas, gleivinės tampa blyškios ar geltonos (dėl anemijos ir hemolizinės geltos), šlapimas tampa rausvai rudas (hemoglobinurija), kartais šunys vemia, negali tuštintis arba kaip tik viduriuoja, išmatos būna labai tamsios. Šuningos kalės gali abortuoti. Negrįžtami pokyčiai vyksta ir centrinėje nervų sistemoje. Labai svarbu gydymą pradėti nedelsiant, tik pastebėjus bet kurį iš šių požymių. Liga diagnozuojama mikroskopuojant periferinio kraujo tepinėlius, dažomus Gimzos dažais. Norint išvengti šio susirgimo, reikia stengtis apsaugoti šunį nuo galimo erkių įsisiurbimo. Tam yra skirta daug įvairių preparatų – antkaklių, aerozolių, lašelių. Jeigu erkė visdėlto įsisiurbė, ją reikia kuo greičiau ištraukti. Negalima lašinti ant erkės aliejaus ar kitų skysčių, nes dusdama erkė išskirs dar daugiau seilių ir tikimybė užkrėsti bus žymiai didesnė.


Pasiutligė
Pasiutligė - ūmi virusinė liga, kuria sergant pažeidžiama CNS. Pasiutligei jautrūs visų rūšių gyvuliai ir žmonės. Patekę per žaizdas į organizmą virusai nervais keliauja į galvos smegenis ir ten dauginasi. Taip pat virusai sparčiai dauginasi gyvūnų seilių liaukose ir su seilėmis išsiskiria į aplinką.Liga pasireiškia praėjus 2-3 sav. - 1-2 mėn., retais atvejais 3 metams po įkandimo. Visų rūšių gyvuliams būdingas požymis – pakitęs elgesys. Iš pradžių šunys būna apatiški, neėda, negeria. Vėliau ima staugti, blaškytis, loja užkimę, nenuryja vandens, ėda neėdamus daiktus (akmenis, skudurus, pagalius), 2-3 dieną atsiranda paralyžius, nukamba apatinė lūpa, gyvūnas seilėjasi, sunkiai keliasi ir gaišta. Liga diagnozuojama iš klinikinių požymių ir epizootinių duomenų. Gyvūnui nugaišus, diagnozė patvirtinama laboratorijoje. Sergantiems gyvuliams gydymo priemonių nėra, todėl šunis būtina skiepyti nuo pasiutligės. Žmogus užsikrečia, kai jam įkanda pasiutęs gyvūnas ir su jo seilėmis virusas patenka į žaizdą. Galima užsikrėsti ir sergančio gyvūno seilėms patekus ant sužeistos odos ar gleivinės. Tai labai svarbu, nes virusai su seilėmis išsiskiria daug anksčiau, nei pasireiškia ligos požymiai. Žmonių rūbai, lietę pasiutusį gyvūną ar užteršti seilėmis, turi būti virinami ar dezinfekuojami. Įkandus įtartinam gyvūnui, būtina kreiptis į gydytoją. Žaizda kruopščiai sutvarkoma. Jei kraujavimas iš žaizdos nežymus, jis nestabdomas. Žaizda praplaunama muilo tirpalu, patepama 10% spiritiniu jodo tirpalu.


Šunų alerginės ligos
Alergija – tai organizmo gebėjimas ypatingai jautriai reaguoti į pakartotinai patekusią medžiagą ar medžiagų grupes ir tai vienas iš dažniau pasitaikančių negalavimų naminiams gyvūnams. Gali būti alergija tam tikroms medžiagoms, esančioms ore, kurias gyvūnas įkvepia (žiedadulkių, įvairių augalų alergenai, dulkės, pelėsiai ir t.t.),  ėdesiui ir netgi tokiems aplinkos faktoriams kaip dulkių erkutės ar blusos.Kiti faktoriai – tai gyvuliniai baltymai iš plaukų, kailio bei medžiagų, kurios sukelia odos alergines reakcijas (kontaktinė alergija žolėms ar medžiagai ant kurios gyvūnas nuolat guli), pvz., tam tikri aliejai, esantys augaluose, medikamentuose, įvairūs cheminiai junginiai ir t.t. Alergenai į organizmą gali būti sušvirkščiami arba gali patekti tiesiogai per odą. Padidėjęs organizmo jautrumas būna ne visiems, o tik kai kuriems individams ir, manoma, yra sąlygotas genetiškai. Beje, tas pats gyvūnas gali būti jautrus ne vienam, o keliems alergenams. Mūsų augintiniams paprastai nepasireiškia tipiškas šniukščiojimo, čiaudėjimo ir ašarojimo sindromas, būdingas žmonėms. Jiems alerginis atsakas dažniausiai apima odą: jaučiamas niežėjimas, gyvūnas nuolat trinasi, kasosi, voliojasi žolėje ar ant kilimo, vystosi odos uždegimas, kailio spalvos pokyčiai, įvairiose kūno vietose atsiranda šašų ir t.t. Audiniai paburksta, parausta, pakyla kūno temperatūra, kartais gyvūnas dūsta, vemia. Alergija pasireiškia praėjus kelioms minutėms, valandoms ar kelioms dienoms po alergeno patekimo. Esti šimtai , jei ne tūkstančiai, medžiagų, kurioms gali būti alergiški gyvūnai. Dažniausiai susiduriame su alergijomis, kurias sukelia įkvėpti alergenai: dulkės, pelėsiai, žolių, medžių žiedadulkės, grybeliai, dulkių erkutės ir t.t. Paprastai šios alergijos pasižymi tam tikru sezoniškumu. Jos gali pasireikšti tik tam tikru metų laiku arba tik tam tikru metų laiku paūmėti. Sekanti dažniausiai pasitaikanti alergijų rūšis yra ėdesio sukeliamos alergijos. Paprastai esant alergijai ėdesiui pasireiškia tokie patys simptomai, tačiau jie gali trukti ištisus metus. Kiek rečiau pasitaikanti alergijų kategorija yra kontaktinės alergijos. Jos paprastai išryškėja, kai gyvūnai, o ypač šunys yra alergiški žolėms ir didžiąją laiko dalį praleidžia lauke. Gyvūnai taip pat gali būti alergiški skalbimo priemonėms, kuriomis plaunamas jų guolis. Tokioms kontaktinėms alergijoms būdinga tai, kad paraudimas bei uždegimas apima pilvo sritį, tačiau, kontaktinį dermatitą padų srityje sukels druska, kuria žiemą barstomi keliai, chromuotas dubenėlis sukels kontaktinį dermatitą snukio srityje ir t.t. Kartais šunims ir katėms, ilgesnį laiką pabuvusiems su antkakliu nuo ektoparazitų, taip pat pasireiškia kontaktinis dermatitas. Gyvūnui atsiranda rausvos dėmės ar rausvas žiedas antkaklio srityje, tos vietos labai niežti. Padidėjęs jautrumas blusų įkandimams – dažniausiai diagnozuojama alergija Lietuvoje. Šia alergijos forma serga įvairių veislių ir lyčių, įvairaus amžiaus šunys. Šunys labai kasosi, ypač uodegos, tarpvietės, užpakalinių galūnių srityje, niežtinčias vietas laižosi ir tos vietos gali išplikti. Šunų atopija – įkvėptų ir per odą patekusių alergenų sukelta alergija gana dažnai pasitaiko visų veislių šunims ir pasireiškia bendru odos niežėjimu bei ausų uždegimu. Egzistuoja tiek genetinis, tiek atskirų šunų veislių (kai kurie terjerai , vokiečių aviganiai, bokseriai, Labradoro ir auksaspalviai retriveriai) polinkis sirgti atopijomis. Liga pasireiškia niežėjimu, ypatingai, snukio, pėdų ir pilvo srityje, tačiau gali niežėti ir visą kūną. Labiausiai niežtinčios vietos parausta, išplinka. Kai kurie šunys gali čiaudėti, kosėti. Kaip išvengti alergijų? Geriausias būdas išvengti alergijų – tai apsisaugojimas nuo jų. Tai reiškia – kiek įmanoma reikia vengti kontaktų su agentais sukeliančiais alergijas (žiedadulkėmis, dulkėmis, tam tikrais medikamentais, specifiniu ėdesiu, ekto- bei endoparazitais ir kt.). Šunis ir kates reikia šerti tik pilnaverčiu pašaru, kuriame būtų pakankamai amino rūgščių, vitaminų, mineralinių medžiagų. Gyvūnų kailį būtina nuolat valyti, šukuoti, svarbu periodiškai naikinti ektoparazitus, atlikti dehelmintizaciją.


Onkologija
Visi navikai skirstomi į gėrybinius ir piktybinius. Gėrybiniai auga lėtai, bet per ilgą laiką gali išaugti labai dideli. Jie neįauga į kitus audinius, o būna atsiskyrę nuo jų. Šie navikai būna neskausmingi, paslankūs, gyvūno sveikata nepablogėja. Laiku pradėtas gydyti pacientas dažniausiai pasveiksta.Piktybiniai navikai vystydamiesi įauga į aplinkinius audinius, būna nepaslankūs, neturi aiškių ribų, kartais būna skausmingi. Šie navikai gali gaminti hormonus, toksinus ar kitas biologiškai aktyvias medžiagas. Sergantis gyvūnas tampa apatiškas, mažiau ėda, krenta svoris ir dar būna daug įvairių klinikinių požymių priklausomai nuo to, kuriuose organuose vystosi navikinis audinys.

Navikai gali vystytis įvairiuose organuose ir audiniuose, bet dažniausiai pasitaiko:
● pieno liaukų, gimdos ir kiaušidžių navikai, ypač vyresnėms neturėjusioms palikuonių patelėms;
● prostatos ir sėklidžių navikai;
● odos navikai.


Elbow displazija
Apie šią alkūnės sąnario patologiją dažniausiai byloja vis intensyvėjantis, chroniškas šlubavimas. Tai sąnario formavimosi procesų sutrikimas, kuris pasireiškia greičiausio augimo metu, t.y. 4 - 8 mėnesių šuniukui, ir pažeidžia vieną arba abi alkūnes.Dažniausia negalavimo priežastis - osteochondrozė, t.y. kaulų brendimo sutrikimas. Sąnarį formuojantys kaulai auga nelygiagrečiai, todėl tam tikros jo kremzlinės arba kaulinės dalelės, gaudamos per didelį krūvį, traumuojasi: įskyla arba lūžta. Prasideda artrozė. Mažiau nei 25 kg kūno masės turintiems gyvūnams, taip pat plonakauliams ir žemaūgiams šunims  bei katėms šis susirgimas nebūdingas. Pasitaiko išimtys, pavyzdžiui, liga yra paplitusi  Velso korgių ir basetų tarpe. Žymiai rečiau susirgimas diagnozuojamas kalėms. Dažniausiai sutinkamos šios alkūnės sąnario displazijos formos: 1) laisva alkūninė atauga; 2) vidinės vainikinės ataugos atskilimas (sudaro apie 40%); 3) petikaulio vidinio gumburo sąnarinės kremzlės osteochondritas.
Laiku pastebėta tokio pobūdžio sveikatos problema išsprendžiama chirurginiu būdu, kartais  nelikdama nė pėdsako.


Hip displazija
Pažeistas HD ligos sąnarys tampa fiziologiškai nestabilus:  šuniui judant jis kliba, šlaunikaulio galvutė, pasislinkusi ties gūžduobės kraštais yra nuolat traumuojama ir papildomai trina kremzlę.Gaubianti visą sąnarį sąnario kapsulė yra dirginama, o ji visai nepritaikyta krūviams. Prasideda uždegimas. Kuo didesnė displazija, tuo dažniau pasireiškia kapsulės traumavimas, uždegimas apima ne tik kapsulę (dažnai traumuojama ji deformuojasi), bet ir visą sąnarį, pakinta jo mityba, nukenčia jo kremzlės, jos išplonėja. Nestabilaus sąnario atskiri paviršiaus elementai gauna daug didesnę akcentuotą apkrovą. Deja, šie procesai negrįžtami, o esant sunkiausiai displazijos formai šlaunikaulio galvutė išnyra iš gūžduobės, lėtinis sąnario uždegimas artritas paūmėja, sukeldamas šuniui ypatingą nepatogumą ir skausmą. Šuo mažiau juda, sunkiai keliasi iš vietos, lipa laiptais, raišuoja. Maksimalaus klinikinio pasireiškimo atveju medikamentiniu būdu nebeįveikiami skausmai gali būti koreguojami chirurginiu būdu, bet nėra nei vieno garantuojančio šimtaprocentinę sėkmę. Beje, ilgalaikis daugiau ar mažiau stiprių, priešuždegiminių preparatų vartojimas yra pavojingas kitais gyvūno sveikatos aspektais.  Serga abiejų lyčių šunys.


Displazija
Displazija - genetiškai sąlygotas sąnario neišsivystymas. Tai bendrabiologinė problema, būdinga žmogui ir daugumai naminių gyvūnų.Labiausiai žinoma ir dažniausiai šunims diagnozuojama yra klubo sąnario (HD) bei alkūnės sąnario (ED) displazija. Displazija serga be išimties visų veislių šunys, tačiau dekoratyviniams, mažą kūno svorį turintiems gyvūnams kliniškai ji retai arba niekada nepasireiškia. Pasaulinėje praktikoje yra minima kulno bei kelio sąnario displazija, kurių raida vis dar nestandartizuota, nes rečiau pasireiškia nei ankščiau minėta ED ir HD.


Gingivitas
Dantenų uždegimas. Šunims pasitaiko gana dažnai. Jį sukelia bakterijos ir virusai, vitamino C stoka.Gingvitas gali prasidėti kai dantenas pažeidžia aštrūs kaulai, o sentavėje - dar ir nutdilę aštriabriauniai dantys. Sergančiam šuniui pradeda su krauju tekėti seilės, patinsta ir parausta, kartais išopėja dantenos. Šuo visai arba beveik neėda. Sergantį šunį reikia šerti smulkiu, minkštu pašaru, o dantenas plauti silpnu kalio permanganato arba geriamosios sodos tirpalu. Patartina kreiptis į veterinarijos gyditoją. 


Žarnyno nepraeinamumas
Šunys, ypač jauni šuniukai, labai mėgsta žaisti su įvairiais daiktais. Deja, mūsų augintiniai savo žaislus gali praryti.Dažniausiai tai nesukelia didesnių problemų, nes praryti daiktai pašalinami su išmatomis. Tačiau kartais tai gali pridaryti didelių nemalonumų ir, galbūt, net negalite įsivaizduoti ko tik veterinarijos gydytojai neranda mūsų gyvūnų žarnyne – nuo kamuoliukų iki metalinių šaukštų ar mėsos malimo mašinėlių peiliukų. Klinikiniai požymiai priklauso nuo to, kurioje virškinimo trakto dalyje prarytas daiktas užstringa ir ar jis pilnai uždaro žarnyno spindį. Jei svetimkūnis nepilnai uždaro žarnos spindį, susirgimas gali tęstis mėnesiais. Gyvūnas būna apatiškas, prasčiau ėda, kartais gali vemti, viduriuoti. Jei svetimkūnis užstringa skrandyje ar plonąjame žarnyne, gyvūnas ima vemti, išvemia ką tik suėstą pašarą, paskui visai nustoja ėsti, bando gerti, bet vandenį tuoj pat išvemia, pilvas skausmingas. Jei svetimkūnis užstringa storąjame žarnyne, gyvūnas neėda, vis bando tuštintis, bet nesėkmingai, gali šiek tiek kraujuoti iš tiesiosios žarnos. Gyvūnas neramus, vaikšto susirietęs, kartais vemia. Toje vietoje, kur yra įstrigęs svetimkūnis, žarna yra dirginama, sukeliamas jos uždegimas, jei dirginimas tęsiasi ilgai ar ta žarnos dalis visiškai užspaudžiama ir nemaitinama, įvyksta žarnos nekrozė. Gydymas tik operacinis.Pastebėjus bent vieną iš šių požymių būtina nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją, kiekviena uždelsta valanda mažina sėkmingos baigties galimybę, nusilpusį gyvūną yra daug pavojingiau operuoti, jis sunkiau sveiksta.


Šunų ausų ligos
Šunų ausų uždegimai. Šuns ausis skirstoma į tris dalis – išorinę, vidurinę ir vidinę. Išorinės ausies uždegimas (Otitis externa) yra dažniausiai pasitaikanti ausų liga. Neretai lėtinio šunų ausų uždegimo priežastis būna intensyvus ausies sieros susidarymas.Dėl to gali kilti įvairių bakterijų ar mielių sukeliamų infekcijų. Tam, kad į ausį patekę mikroorganizmai pradėtų daugintis ir sukeltų susirgimą, jiems reikalingos tam tikros sąlygos. Jie nemėgsta švaros ir oro, bet labai mėgsta šilumą ir drėgmę, todėl infekcija dažniau įsitvirtina ausyse, kuriose gausu sieros, jeigu į ausį patenka vandens, ypač, jei ji yra nulėpusi ir gausiai apaugusi plaukais. Labai svarbu prižiūrėti ilgaplaukių šunų ausis, nes jų ausies kanalai apaugę plaukais, kuriuos reikėtų apkirpti ar išpešioti. Tačiau šunims, kurie dar nesirgo ausies uždegimu, to daryti nerekomenduojama, nes odos dirginimas taip pat gali sąlygoti uždegimą. Neretai otitą šunims predisponuoja navikai (riebalinių liaukų augliai, sierą gaminančių liaukų augliai). Dažniausios otito priežastys yra padidėjęs jautrumas tam tikros rūšies ėdalui, autoimuninės ligos ir ausų erkės. Išorinės ausies uždegimą gali sukelti nemažai parazitų rūšių. Tačiau prie parazitinių susirgimų ausų erkutė Otodectes cynotis pasitaiko bene dažniausiai ir sukelia 5-10 % šunų otito atvejų. Ausų erkutės gali sukelti uždegimą ir likti nepastebėtos, kadangi uždegimui prasidėti užtenka dviejų ar trijų erkių. Alerginio ausų uždegimo priežastimi gali būti ne tik pašaras, bet ir kai kurie vaistai, naudojami ausies uždegimui gydyti. Į ausį patekę ir įstrigę svetimkūniai taip pat gali sukelti uždegimą. Dažniausiai sergančiam šuniui ausys niežti, jis jas kasosi, purto galvą. Uždegimui progresuojant pradeda išsiskirti eksudatas ir jaučiamas nemalonus kvapas. Ausis parausta, patinsta, pleiskanoja, joje susidaro šašai, nulūžinėja plaukai, atsiranda išplikusių dėmių. Pažeidimai gali išsivytyti ir išorinėje ausies kaušelio dalyje, pakaušio, snukio srityje. Pastebėjus bent vieną iš šių požymių būtina nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją, nes ligai užsitęsus ausies landos audiniai sutinsta ir hipertrofuojasi taip stipriai, kad landa užsidaro beveik aklinai, į ją nebegali patekti oras, jos neįmanoma gerai išvalyti, į ją sunkiai patenka vaistai ir tada lieka vienintelis, chirurginis, gydymo būdas – platinamas ausies kanalas. Negydant lėtinio uždegimo, gali būti perforuotas ausies būgnelis ir infekcija pateks į vidinę ausį. Tai gali sukelti dalinį ar visišką kurtumą, koordinacijos sutrikimus, vėmimą, regos nervų sutrikimus. Labai sunkiais atvejais, gali prasidėti net smegenų uždegimai. Pradėjus gydyti iš karto, otitas beveik visada išgydomas. Gydant šį susirgimą, skiriama lašinamų medikamentų, kartais kai susirgimas sunkus gali būti skiriami ir leidžiami antibakteriniai preparatai. Labai svarbu laikytis visų veterinarijos gydytojo nurodymų ir vaistus lašinti tik į gerai išvalytą ausį ir tik griežtai nurodytu laiku. Sveiko šuns ausis reikia valyti kas 1-3 savaites, naudojant specialius valiklius. Ilgaplaukiams šunims reikia išpešioti ar iškarpyti plaukus iš ausis landos. Šunį išmaudžius ar jam sulijus, būtina sausai išvalyti šuns ausis.


Prostatos ligos
Prostata - tai priedinė lytinė liauka, kuri išskiria didžiąją dalį ejakuliato sekreto, kuris yra būtina terpė spermatozoidų gyvybingumui bei aktyvumui palaikyti. Šunys gali sirgti tokiomis prostatos ligomis: prostatos hiperplazija, metaplazija, uždegimai, navikai, abscesai, cistos.Dažniausiai įvairūs šios liaukos pakitimai vystosi vyresnio amžiaus šunims. Sergantys šunys dažniau prašosi į lauką, šlapinasi daug ilgiau nei anksčiau, šlapimas bėga maža srovele. Kartais šlapinimasis gali būti skausmingas, šlapime gali būti kraujo, kartais kraujo lašelių gali būti ant apyvarpės ir gyvūnui nesišlapinant, kartais šlapimas laša nevalingai. Kartais šuniui būna sunku tuštintis. Šuo atsargiau sėdasi, gali pakisti jo eisena. Gyvūnas mažiau ėda, tampa liūdnesnis. Pastebėjus bent vieną iš šių požymių, būtina kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją. Svarbi profilaktikos priemonė yra gyvūno kastravimas jauname amžiuje. Šunų, kurie kastruojami iki lytinio subrendimo ar ankstyvame amžiuje, prostata beveik nekinta visą gyvenimą, todėl labai sumažėja rizika susirgti įvairiomis šios liaukos ligomis.


Poymetra
Pyometra – infekuotas pūlingas gimdos uždegimas. Ligos metu gimdoje susikaupia pūliai, toksinės medžiagos ir bakterijos iš gimdos yra rezorbuojamos į kraują, tai sukelia gyvybei pavojingą bendrą organizmo apsinuodijimą ir šoką.Negydant liga beveik visada baigiasi mirtimi. Dažniausiai serga vyresnio amžiaus (7-9 metų), neturėjusios palikuonių, nesterilizuotos kalės, tačiau, pasitaiko atvejų, kai suserga ir jaunos, pirmą kartą rujojančios kalės. Pyometra pradeda vystytis, kai organizme sutrinka lytinių hormonų balansas. Per didelis progesterono ir estrogenų kiekis sąlygoja gimdos gleivinės išvešėjimą, gimdoje ima kauptis skysčiai ir čia susidaro labai geros sąlygos daugintis įvairiems mikrobams, kurie gali patekti į gimdą iš makšties ar šlapimo išskyrimo sistemos normalios mikrofloros, rujos metu, kai yra atviras gimdos kaklelis. Pyometros išsivystymą ypač predisponuoja hormoninių preparatų, skirtų rujai ar nėštumui nutraukti, naudojimas. Liga pasireiškia praėjus 4-8 savaitėms po rujos arba hormoninių preparatų vartojimo. Kalė tampa apatiška, sumažėja arba dingsta jos apetitas, daug geria, daugiau šlapinasi, gali vemti, kartais paraližuojamos užpakalinės galūnės. Jeigu gimdos kaklelis atviras, pasirodo gausios išskyros iš makšties. Jos būna tąsios, nemalonaus kvapo, kartais gali būti su krauju. Jeigu gimdos kaklelis yra uždaras, pūliai kaupiasi gimdoje. Gimda labai padidėja, tuo pačiu padidėja ir pilvo apimtis. Jei pūliai nepasišalina iš makšties, jie yra rezorbuojami į kraują ir sukelia stiprią intoksikaciją. Kūno temperatūra pakyla ne visiems gyvūnams, kartais ji gali net sumažėti. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo jis sėkmingesnis. Todėl labai svarbu pastebėjus kurį nors iš šių požymių ar bet kokias išskyras ne rujos metu, užsitęsus rujai, kuo skubiau kreiptis į veterinarijos gydytoją. Liga diagnozuojama pagal klinikinius požymius, atliekamas ultragarsinis pilvo ląstos tyrimas, taip pat atliekami kraujo ir šlapimo tyrimai. Priklausomai nuo ligos sunkumo ir kalės amžiaus gali būti taikomas konservatyvus (gydant tik medikamentais) ar chirurginis gydymas. Medikamentinis gydymas taikomas tik tada, kai liga diagnozuojama pačioje susirgimo pradžioje, kai kalė jauna ir planuojama vėliau ją veisti. Taikant chirurginį gydymą, pašalinama gimda ir kiaušidės ir tai yra geriausias gydymo būdas, nes taip ne tik pašalinama ligos priežastis, bet ir išvengiama ligos recidyvo ateityje. Visdėlto tam, kad išvengti susirgimo geriausia yra sterilizuoti neveisiamas kales jauname amžiuje, nenaudoti rują ir nėštumą nutraukiančių vaistų.


Nepageidaujamas nėštumas
 Taip atsitinka, kai veislinė kalė pabėga iš namų ir susikergia su beveisliu patinu, kai nėra galimybės auginti šuniukus, arba kai kalė turi sveikatos sutrikimų.Jeigu jau taip atsitiko, svarbiausia ilgai nelaukti, nes nutraukti nepageidaujamą nėštumą medikamentais (naudojant hormoninius estrogenų arba prostaglandinų preparatus) galima tik pirmomis nėštumo dienomis. Vėliau jau teks kalę sterilizuoti arba auginti šuniukus. Ar kalė tikrai apsivaisino tiksliai nustatyti įmanoma tik nuo 24-25 nėštumo dienos atliekant ultragarsinį tyrimą. Ar kalė apsivaisino neįmanoma nustatyti tiriant kraują ar šlapimą. Tačiau, apie 50 % kalių po estrogenų naudojimo suserga gimdos uždegimu – pyometra, gali prasidėti kraujavimas iš gimdos, įvairūs hormoniniai sutrikimai, kiaušidžių cistos, kalė gali likti nevaisinga. Todėl prieš naudojant hormonus reikia viską gerai apmąstyti – ar planuojama kalę vėliau veisti, gal savininkas planuoja kalę sterilizuoti. Jei savininkas norėtų kalę vėliau veisti, tai geriau leisti atsivesti neveislinius šuniukus. Jei planuoja kalę sterilizuoti, tikslinga būtų nenaudoti hormonų, o sterilizuoti. Tam, kad išvengti nepageidaujamo nėštumo svarbu rujos metu net ir labai paklusnių kalių nepaleisti be pavadėlio, nes hormonų poveikis ir instinktas poruotis dažnai būna stipresnis už išmoktas pamokas, vedžioti nuošalesnėse vietose, patikrinti, ar voljeras tikrai sandarus, nesilankyti šunų parodose, neleisti vedžioti rujojančių kalių vaikams.


Infekcinis mesėdžių hepatitas
Tai užkrečiama liga, kuria sergantys gyvūnai karščiuoja, išsivysto jų akių, kvėpavimo ir virškinimo organų gleivinių, kepenų ir tulžies pūslės uždegimas.Ligą sukelia virusas. Infekciniu hepatitu serga įvairių veislių ir amžiaus šunys bei lapės. Gerokai imlesni 1,5-6 mėnesių amžiaus šuniukai bei lapiukai. Sukėlėją gali platinti laukiniai žvėrys ir valkataujantys šunys. Ligos požymiai pasireiškia po 6-9 dienų po užsikrėtimo. Hepatitas būna žaibinis, ūminis ar latentinis. Žaibine liga sergantis gyvūnas ima drebėti ir staiga nugaišta. Ūmine eiga sergantis gyvūnas būna apatiškas, neturi apetito, jį kankina troškulys, vemia su tulžimi, viduriuoja, padidėja jo pažandiniai limfiniai mazgai, nusilpsta užpakalinė kūno dalis. Kūno temperatūra pakyla iki 40,5-41,7°C. Kartais būna pageltusios gyvūno glevinės, jose gali būti kraujosruvų. Gali pasireikšti traukuliai ar paralyžiai. Ūminiu hepatitu serga 2-4 paras, kartais 2 savaites. Lėtiniu hepatitu dažniausiai serga suaugę gyvūnai ir jiems dažniausiai būdingi požymiai nepasireiškia – jie tik platina virusą ir suserga tik tada, kai organizmą paveikia atsparumą mažinantys veiksniai. Tam, kad išvengti susirgimo, būtina šunis vakcinuoti.


Parvovirusinis šunų enteritas
Parvovirusinis šunų enteritas kontaginis ir greitai plintantis infekcinis mėsėdžių susirgimas, neretai pasibaigiantis gaišimu. Ligą sukelia virusas priklausantis Parvoviridae šeimai.Šunys užsikrečia per ėdesį, išmatas, virusai randami ant persirgusių šunų kailio, ant įvairių daiktų paviršiaus, drabužių. Nustatyta, kad dažniausiai parvovirusiniu enteritu serga 3-6 mėnesių šuniukai ir dažniau susirgimas pasireiškia vasarą ir rudenį, rečiau – žiemą ir pavasarį. Tokį ligos sezoniškumą galima paaiškinti tuo, kad daugiausia šuniukų atvedama pavasarį, tad vasarą, kai yra palankios ir oro sąlygos virusui plisti, šuniukai būna tokio amžiaus, kuris palankiausias parvovirusiniam enteritui pasireikšti. Vyresni nei 6 metų patinai serga dažniau nei kalės, tai siejama su patinų polinkiu klajoti. Nuo kontakto su sergančiu šunimi iki klinikinių ligos simptomų pasireiškimo praeina 7-14 dienų. Yra skiriamos dvi ligos formos – enterito ir miokardito, nors miokardito požymiai neretai nustatomi ir esant enterito formai. Pirmą susirgimo dieną gyvūnas būna apatiškas, neėda. Vėliau šuo pradeda vemti, viduriuoti. Išmatos būna pilkos ar geltonai pilkos spalvos, aštraus specifinio kvapo, neretai su kraujo priemaiša. Pradėjęs viduriuoti, gyvūnas labai greitai liesėja ir silpsta. Miokardito forma dažniausiai diagnozuojama 3-7 savaičių šuniukams ir didžioji jų dalis gaišta, išsivysčius dusulio, vėmimo ir traukulių simptomams. Liga diagnozuojama pagal  klinikinius požymius bei laboratorinius tyrimus. Vienintelė profilaktikos priemonė – vakcinacija.


Šunų maras
Marą sukelia paramyxovirusas. Maro virusas ardo limfinį audinį, sukelia limfmazgių atrofiją ir degeneraciją. Tai slopina imuninę sistemą, todėl labai susilpnėja organizmo ginybinė reakcija, labai dažnos įvairios komplikacijos.Šunys užsikrečia kontakto metu, taip pat marą gali pernešti kliniškai sveiki viruso nešiotojai. Galimas netiesioginis užkrėtimas per aplinką, rankas, rūbus, avalynę, maisto dubenėlius, bendrus žaislus, guolius. Inkubacinis periodas (laikas nuo užsikrėtimo iki ligos pasireiškimo) – 3-6 dienos. Per tą laiką virusas dauginasi limfmazgiuose, tada patenka į kaulų čiulpus, įvairių organų gleivines ir toliau dauginasi audiniuose (dažniausiai pažeidžia kvėpavimo takų, virškinimo trakto, lytinių organų gleivines). Nuo 9 dienos virusas gali kolonizuotis nervų sistemoje. Jau 8 dieną po užsikrėtimo, net jei dar nėra klinikinių požymių, visose šuns išskyrose jau yra virusų ir jis gali užkrėsti kitus šunis. Serga įvairaus amžiaus šunys. Klasikiniai maro pradžios požymiai – gyvūnas liūdnesnis, gali šiek tiek viduriuoti, po kelių dienų viskas lyg ir susitvarko. Po to atsiranda žalsvai gelsvos pūlingos išskyros iš akių ir nosies, gali pasireikšti kosulys, čiaudėjimas. Pakyla aukšta kūno temperatūra. Gali pradėti drebėti vienos ar kelių galūnių raumenys, gyvūnas sunkiau stojasi, eidamas nepilnai koordinuoja savo judesius. Esant sunkesniai nervinei formai gali pasireikšti kramtomųjų ar kitų raumenų traukuliai, epilepsiniai priepuoliai, paralyžius. Nėščios kalės gali abortuoti. Yra skiriamos gastrointestinalinė (vėmimas, viduriavimas, dehidratacija), respiratorinė (pūlingos išskyros iš nosies, apsunkintas kvėpavimas, kosulys, dusimas), akių (šviesos baimė, išskyros iš akių, tinklainės degeneracija, sausasis keratitas, ragenos opos), odos (pūslelės, paraudimai, ausų uždegimas), nervinė (epilepsijos priepuoliai, kramtomųjų raumenų trukuliai, psichikos sutrikimai, tikas, koordinacijos sutrikimai, paralyžius), hiperkeratozinė (nosies veidrodėlio bei pirštų pagalvėlių hiperkeratozė) maro formos. Požymiai yra labai panašūs į bet kurio kito susirgimo, todėl labai svarbu greitai kreiptis į veterinarijos gydytoją. Liga diagnozuojama pagal klinikinius požymius ir kraujo tyrimus. Vienintelė patikima priemonė išvengti maro – profilaktinė vakcinacija prieš tai dehelmintizavus gyvūną. Vakcinuoti reikia 6, 9 ir 12 arba 8 ir 12 savaičių dehelmintizuotus šuniukus. Pakartotinai būtina revakcinuoti 1 kartą metuose bet kokio amžiaus šunį, iki pat jo gyvenimo pabaigos. Taip pat rekomenduojama papildomai vakcinuoti šunis, pasveikusius po sunkios ligos, patyrusius kelias narkozes ar kitus veiksnius, galėjusius sumažinti gyvūno imunitetą. Du kartus nevakcinuotų šuniukų jokiu būdu negalima vesti į lauką.