Prašome atkreipti dėmesį, kad straipsnius rengė ne tinklapio www.gyvunukirpykla.lt savininkai ir už straipsniuose pateiktos informacijos tikslumą atsakomybės neprisiima.

Į kitą, Jus dominančią, temą pereisite per meniu arba paspaudę atitinkamą kairėje pusėje esantį paveikslėlį.    

 

Gyvunu kirpykla

 

 Pagrindinės šuniukų auklėjimo taisyklės

www.gyvunai.lt

Norint, kad šuniukas išaugtų klusnus ir būtų lengva jį mokyti, visų pirma reikia tapti vadu. Visi šeimos nariai turi būti aukščiau už šunį. Šuo gimsta pasiruošęs užimti bet kurį hierarchijos laiptelį, nuo vado iki paties žemiausio gaujos nario ir kuo puikiausiai jaučiasi būdamas ir ant paties žemiausio laiptelio jei tik ta vieta būna griežtai nustatyta ir nekintama. Vilkų gaujoje būna griežtai nustatytos taisyklės ir visi gaujos nariai jų laikosi, nes nesilaikantys taisyklių yra terorizuojami ir išvaromi iš gaujos. Tai vilkui beveik garantuoja mirtį. Šunys apie 85% kartoja vilkų elgseną, todėl jie prisitaiko prie bet kokių taisyklių, svarbiausia kad jos butu visada tokios pat.

Jei taisyklės kaitaliojamos tada šuo nebesupranta ko iš jo reikalaujama ir jį apima stresas. Tada šuo darosi isteriškas, agresyvus ir pavojingas aplinkiniams ar net sau. Jei šuo užima vado vietą tada jis pradeda nustatinėti taisykles, o jei žemesni gaujos nariai bando nepaklusti juos terorizuoja. Tokie šunys darosi geriausiu atveju neklusnūs ir atrodo kvaili, blogiausiu atveju pavojingi šeimininkui(pavojingų veislių). Kaip tapti vadu? Vadas ėda pirmas. Vilkų gaujoje visada pirmas ėda vadas, kartu su juo jo vilkė, o po jų kiti gaujos nariai pagal išsikovotą vietą. Šeima kurioje gyvena šuo jam yra jo gauja, todėl žmonės turi pavalgyti pirmi, o tik po to maitinti šunį. Maisto kokybė nesvarbu, svarbu tik eiliškumas. Kai kurie žmonės gaili “alkanų” šuniukų ir maitina šunį prieš tai kai valgo žmonės, kad kai jie valgys šunelis būtų sotus. Tokių atveju šuniui parodomi nuolankumo ženklai atiduodant “geriausią” grobio dalį. Jis jaučiasi turintis teisę į likusį maistą ir nors paėdęs vis tiek prašinėja kąsnelių nuo stalo. Net jei nenorite tuo metu valgyti, o šunį reikia pamaitinti, jam matant suvalgykite nors gabalėlį duonos ar dar ką nors ir po to duokite maistą šuniui. Laikantis šios taisyklės patogu atiduoti šuniui ir likučius nuo žmonių maisto, galima juos paduoti kartu su įprastu maistu. Vilkų gaujos nariai prie vadoGyvunu-kirpykla eina nuleidę galvą ir nežiūrėdami vadui į akis. Kai kurie žmonės daro klaidą vedžiodami šunį. Šuo nubėga kiek į priekį, o šeimininkas eina iš paskos nuleidęs galvą, arba šuo užlipa laiptais į viršų ir laukia šeimininko, o jis eina žiūrėdamas sau po kojomis. Taip šeimininkas rodo šuniui nuolankumą pripažindamas kad šuo aukščiau jo. Einant prie šuns reikia rodyti vado pozą (iškelta galva, žvilgsnis šuniui į akis ar aukščiau, tik ne žemiau). Jei norite eiti nuleidę galvą neleiskite šuniui eiti priekyje jūsų. Vadas renkasi poilsio vietą ir gali pasirinkti bet kurią, o kiti negali pretenduoti į vado vietą. Todėl jei šuo stumdamas šeimininką stengiasi užlipti ant šeimininko mėgstamiausio fotelio, jam to jokiu būdu negalima leisti, o šeimininkas kartas nuo karto gali atsisėsti ant šuns guolio, pastumdamas šunį, ir jį švelniai paniurkyti. Siauru taku vilkų vadas eina pirmas. Pro siaurą praėjimą pvz. duris, laiptus šuo dažnai braunasi pro šeimininko kojas jį stumdamas kad tik pralįstų pirmas. Jei šeimininkas tą leidžia praranda dalį vado autoriteto. Jei šuo bando prasibrauti pirmas jį reikia nustumti ir praeiti pirmam tik tada leisti praeiti šuniui. Nebent yra pasakyta komanda kad eitų pirmas. Reikia neleisti kad šuo brautųsi pro kojas stumdamas šeimininką.Bendravimo laiką nustato vadas. Bendraukite su šunimi tada kai to norite, o ne tada kai to nori šuo. Jei šuo reikalauja dėmesio kai šeimininkas to nesiūlė nebendraukite su juo, net jei jau norėjote pažaisti su šunimi bet dar šuns nepakvietėt. Liepkit šuniui pasitraukti arba tiesiog ignoruokite jį ir tik tada kai šuo nebereikalaus dėmesio galite pakviesti šunį ir pažaisti su juo. Žaidimuose visada nugalėti turite jūs o ne šuo. Pasirinkite tik tuos žaidimus kuriuose tikrai galite nugalėti. Jei šuo kurioje nors vietoje jums trukdo priverskite šunį pasitraukti. Trauktis privalo šuo, ne šeimininkas apeiti šunį. Taisykles nustato vadas. Nuo pat pirmos dienos nuspręskite kas jūsų šuniui leidžiama, o kas griežtai draudžiama ir savo sprendimo niekada nekeiskite. Šuns širdis kupina meilės, atsidavimo ir noro jus pradžiuginti, įtikti savo vadui, o psichika tokia lanksti, kad turbūt nėra sąlygų prie kurių šuo neprisitaikytų. Bet jeigu taisyklės, leidimai ir draudimai priklausys nuo jūsų užgaidų, jūs ne tik prarasite bet kokį autoritetą savo šuns akyse, bet ir sukelsite jam daug visiškai nereikalingo sielvarto, kuo gi vargšas taip prasikalto, kad šiandien jam neleidžiama daryti to, kas buvo galima vakar? Dar blogiau jeigu draudimų ir leidimų taisyklių paisys ne visi šeimos nariai. Dažnai šeimoje atsiranda “geradaris”, besistengiantis šunį papirkti slapčia kaišiojamais kąsneliais nuo stalo ar kitomis “malonėmis”. Bet šuns meilės nenupirksi, kaip ir jokios kitos. Šuo nepaprastai pastabus, protingas ir gudrus padaras. Supratęs, kad taisyklės nėra tokios jau amžinos ir nepajudinamos, turėdamas šunišką sugebėjimą analizuoti faktus ir daryti logiškas išvadas, pradės keisti taisykles savo naudai. Į darbą bus paleisti pataikavimai, meilikavimai, pagraudenimai ir netgi grasinimai.Ir jokių nuolaidų ar pasiteisinimų, ką čia supranta šuo.Šunys gudrūs, o be to, apmąstymams laiko turi žymiai daugiau už mus. Siekdami sau naudos, puikai sugeba išnaudoti mūsų silpnybes ir netgi apsimesti kvailesniais negu yra, jeigu tik to pageidausime ir tiesiogiai ar ne, už tokį “kvailumą” skatinsime. Visus leidimus ar draudimus būtina apgalvoti iš anksto, atsižvelgiant į šuns veislę, veislei būdingą charakterį ir savo gyvenimo būdą. Bet kokiu atveju sprendimą priima šuns šeimininkas ir viskas priklauso tik nuo jo valios:kas pasakė, kad šunims turi būti uždrausta miegoti šeimininko lovoje? O jeigu jums patinka ant kelių priešais televizorių įsitaisęs pudeliukas ar jūsų kojūgalyje jaukiai knarkiantis mopsas? Turite teisę. Bet ar tikrai patogiai jausitės kai tą patį bandys padaryti senbernaras ar apie 100kg sveriantis mastifas? Ir visą naktį kraupiai kauks negavęs to prie ko buvo įpratęs. O juk jie tikrai nekalti, kad tokie užaugo – žmogus juos taip augino, todėl ir privalote pasirūpinti, ne vien savo, bet ir jų gera savijauta. Nuo tos dienos,kai į savo namus parsinešėte šiltą kamuolėlį. Atminkite seną patarimą ir nesužmoginkite šuns. Nepriskirkite jam žmogiškų elgesio motyvų, o svarbiausia, neteiskite pagal žmogiškos moralės normas.Nors šiuolaikinė gyvūnų psichologija šį teiginį smarkiai pakoregavo ir neginčijamai įrodė, kad šunys sugeba beveik žmogiškai protauti, kad jiems būdinga dauguma mums pažįstamų emocijų (nusivylimas, džiaugsmas, ilgesys, nuoskauda, viltis bei keršto troškimas) tačiau skirtumų tarp mūsų tikrai niekas nepanaikino ir atsakomybės nuo žmogaus pečių ant šuniškos galvelės neperkėlė. Šuo nesiekia jūsų pažeminti ar įžeisti, negali išduoti, iškeisti į kitą ar būti jums neištikimas ir t.t. Nors teiginys, kad šuo tėra instinktų ir refleksų valdoma gyva mašina, seniai išmestas į mokslo sąvartyną, bet tokie kėslai šuniui tikrai nebūdingi, jų nėra šuniško elgesio programoje. Tai grynai žmogiškas elgesys,Gyvunu-kirpykla kurio motyvai grindžiami atitinkamomis taisyklėmis,signalais ir ženklais, vienos ar kitos žmonių bendruomenės priimtais visuotiniu susitarimu per tam tikrą laiką.Bendravimo ir bendro gyvenimo pagrindas – kompromisas. Šuo prisitaiko prie žmogaus, žmogus- prie šuns. Visai nesunku su šunimi rasti kompromisą, tereikia išmokti sutartinę šunų kalbą, tvirtai įsisąmoninti šunų bendruomenėje galiojančias normas ir griežtai jų laikytis, kaip ir šuo griežtai laikosi jam nustatytų taisyklių, savaip jas suprasdamas ir įsisąmonindamas. Tik žmogiškų, sutartinių moralės ir mandagumo normų šuo nesuvoks niekada, nes šuns elgesį vienoda dalimi lemia mūsų auklėjimas ir jo įgimtos instinktyvios elgesio programos – ta šuniška moralė, kuri skirtingai nuo mūsiškės, nesikeičia jau milijonus metų, galioja visur be išimties, visose šalyse ir kultūrose.Atidžiai stebėkite savo šunį. Iš šuns galima pasimokyti atidumo ir pastabumo. Šunys išmoksta mus suprasti, perpranta mūsų mintis, nuotaiką ir kalbą. Šunys neklysdami nuspėja mūsų ketinimus iš tokių menkų gestų, ilgainiui tapusių neatsiejama mūsų gyvenimo ir sielos dalimi, kurių patys net nepastebime.Tokį šuns sužmogėjimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką, niekada nesusimąstydami, kiek jis gyvūnui kainuoja, kokių pastangų reikalauja. Savo nepaprastais sugebėjimais šunys priverčia mus užmiršti kokie esame skirtingi. Pasistenkite ir jūs stebėdami savo šunį jį suprasti ir jūsų bendravimas bus išties nepaprastas. Nelokite ant šuns. Dažnas veislės standarte ar dresūros instrukcijoje perskaitęs, kad šuniui reikia tvirtos rankos, griežtumo ar dar ko nors panašaus, pradeda savo šunį vos ne terorizuoti. Tai neleistina , žalinga, o rimtų veislių šunims net ir pavojinga. Neverta tvirtumo ir griežtumo painioti su teroru šuns dantys tikrai stipresni ir moralės normos jais pasinaudoti šuniui tikrai netrukdo. Nuoseklumas tai viskas ko reikia nuo pirmosios dienos. Terorizuojamas šuo tampa irzlus, agresyvus ir pavojingas. Teroras nereiškia vien fizinių bausmių –nuolat suirzęs balsas, barniai namuose, kaitaliojamos komandos, taisyklės, leidimai, draudimai ir kt.sukuria aplinką, kurioje šuo nebegali susivokti, nes viskas ką bedarytų, yra blogai, jis jaučiasi nereikalingas ir privalo išeiti. Mylėkite savo šunį, bent jau truputėlį daugiau nei savo kilimus, batus ir baldus. Net jei tai rankų darbo kilimai, antikvariniai baldai ir žinomiausių mados namų batai. Likimas į jūsų rankas įteikė gyvą stebuklą – mokėkite juo džiaugtis, vertinkite ir gerbkite, o svarbiausia – mylėkite (nors nepamirškite, kad jūs vadas). Nesidrovėkite jam parodyti savo meilės, girkite ir skatinkite kuo dosniau už bet kokį jums patinkantį poelgį arba šiaip (jei jis ką tik nepasielgė netinkamai). Džiaukitės šuns pasiekimais ir juo pačiu, neleiskite nė sekundei suabejoti, kad jis yra jūsų brangiausias, mylimiausias, gražiausias, protingiausias ir koks tik dar gali būti šuo. Patikėkite, iš kailio išsiners, norėdamas patvirtinti tokią jūsų nuomonę apie jį. Neskaudinkite jo be reikalo. Jūsų griežtas balsas jam bausmė, o jūsų nemeilė tragedija. Elkitės kilniai ir dosniai, juk jūs žmogus. Jūs turite šeimą, draugus, knygas, muziką, televizorių ir t.t., o šuo teturi jus. Jis laukia tik jūsų, o sulaukęs skuba pasitikti. Nepamirškite, kad vadas turite būti jūs, o jūsų šuo turi likti pats žemiausias gaujos narys. Vienas iš įgimtų elgesio ypatumų yra šuns poreikis gyventi gaujoje, darnioje bendram tikslui - išgyventi sutelktoje komandoje ir susirasti joje savo vietą. Lygiai toks pat įgimtas, jokiu auklėjimu, jokia dresūra neišdildomas yra ir šuns siekimas gaujos hierarchijoje išsikovoti kuo aukštesnį laiptelį. Nuolatinės negailestingos varžybos dėl kiekvieno hierarchijos laiptelio užtikrina, kad aukščiausią pakopą neabejotinai užims stipriausias, sumaniausias ir protingiausias vadas, sugebėsiantis aprūpinti silpnesniuosius maistu, apginti nuo pavojų ir išsaugoti išlikimui būtiną drausmę. Paklusdamas gaujos ir hierarchijos instinktui, jaunas šuo neišvengiamai bandys išsikovoti lyderio poziciją ar bent jau aukštesnę pakopą žmonių šeimoje, kurią jis visai pagrįstai laiko savo gauja. Jei šuniui tai pavyksta, šeimininkų gyvenimas virsta tikra kankyne. Todėl šuniui šeimoje neišvengiamai tenka skirti žemiausia hierarchijos laiptelį. Tai nereiškia, kad šuo bus visų engiamas, įbaugintas ir užguitas pastumdėlis. Šuo užims jauniausio, priklausomo nuo kitų, tačiau mylimo, globojamo ir reikalingo šeimos – gaujos nario vietą.
Turbūt visi esame matę šeimų, kuriose šeimininkauja šuo. Ypač daug tokių istorijų prisiklauso profesionalūs dresuotojai.Gyvunu-kirpykla Eilinį kartą skaitydami paskaitą apie tai, kaip sutramdyti urzgiantį, kandantį ir jokių komandų girdėti nenorintį šunį, jie išgirsta vieną ir tą patį pasiteisinimą:”Kaip galima skriausti ir engti vargšą, bejėgį gyvulėlį?” Širdis ir sąžinė neleidžia pasinaudoti neabejotinu žmogišku pranašumu. Šuo šeimos narys ir žmogaus draugas. Neverta apgaudinėti savęs ir klaidinti šuns, nes mes nelygūs. Šis akivaizdus faktas gali kelti vidinį protestą, bet mąstyti derėtų blaiviai ir svarbiausia iki galo. Žmogų ir šunį sieja ne draugystė. Juos sieja žmogiška atsakomybė ir abipusė meilė – vienintelis lygybės nereikalaujantis jausmas. Būtent meilės ir atsakomybės vedinas, kiekvienas šeimininkas privalo pastatyti savo šunį ant žemiausios šeimyninės hierarchijos pakopos ir laikyti jį ten ligi pat jo dienų galo, tuo labiau, kad užimdamas jam skirtą vietą, šuo tikrai nesijaus nei nuskriaustas nei nelaimingas. Hierarchijos jausmas šuniui yra įgimtas. Pati gamta paruošė jį užimti bet kurį laiptelį, nuo valdovo sosto iki “šuns vietos”. Reikalaukite, kad šuo vykdytų visas komandas visur ir vykdytų jas tiksliai, būtent taip kaip liepėte. Toks nuoseklumas niekuomet neleis šuniui suabejoti jūsų autoritetu ir visada žinos kaip jam elgtis kad jums įtiktų ir visada būtų geras ir mylimas šuo. Žinoma, tai reikalauja šiokio tokio susikaupimo ir valios pastangų, bet jos atsiperka – šunys myli stiprius, valingus ir neagresyvius žmones. Neduokite šuniui komandų, kurių jis negali įvykdyti. Bausmės ir paskatinimai visada turi būti tie patys. Šuo visada turi žinoti ar gerai jis pasielgė ar patenkintas vadas. Už prasižengimus bauskite visada ir nedelsiant. Atidėta bausmė (nors ir 5 minutėms) jau ne bausmė, o nepelnytas kankinimas. Šuo turi puikią atmintį, jis puikiai atsimena jūsų reakciją į bet kurį savo poelgį. Jei vakar jis nugvelbė nuo stalo gabalą dešros ir jūs nieko nesakėte, o šiandien už tokį pat poelgį išbarėte, šuo supras, kad nuo stalo imti, kartais galima, kartais draudžiama, o kodėl jis nesupras. Todėl visiems laikams šuniškoje galvelėje įstrigs labai žmogiškas troškimas pabandyti dar kartą – o jeigu išdegs? Venkite fizinių bausmių. Yra šunų, kuriems sudrausminti užtenka vien griežto žvilgsnio ar balso, kitiems reikia skambaus pliaukštelėjimo laikraščiu ar polietileniniu maišeliu (šie garsai šuniui labai baisiai skamba). Fizinių bausmių galima griebtis tik tada kai jos absoliučiai neišvengiamos (pavyzdžiui jei šuo bando kąsti šeimininkui) tada reikia reaguoti staigiai be jokio atsitraukimo, drąsiai, skaudžiai ir be pasigailėjimo, bet tik pamačius, kad šuo pasiduoda reikia tuoj pat nutraukti puolimą. Nors tinkamai auklėjamiems šunims, kuriems nuo mažens neleidžiama suabejoti šeimininko autoritetu tokio karo neprireikia. Geriausia nuo pat mažo šunyčio jį taip psichologiškai paveikti, kad jis net nepanorėtų suabejoti, kas stipresnis ir gudresnis.
Šuniui nesunku laikytis taisyklių, tai gerokai sunkiau pačiam žmogui. Dažnai žmonės taip nori padaryti vieną ar kitą nuolaidą, išimtį savo nustatytoms taisyklėms mylimam gyvūnui. Galima tai padaryti, bet… reikia laikytis išimčių taisyklės. Kiekvienai nuolaidai sugalvokite komandas ir leiskite nusižengti taisyklėms tik pagal jas. Pvz. jūs neleidžiate savo šuniui lipti ant lovos bet kartais užeina noras užsitempti jį ant lovos ir padūkti ar šiaip paglostyti. Neleiskite ir toliau lipti jam ant lovos bet sugalvokite komandą pvz. “op” ar pan. Jei šuo nori lipti ant lovos ne pagal komandą numeskite jį nuo lovos ir griežtai pasakykite “negalima” (ar kaip kitaip, tai priklauso tik nuo jūsų sugalvotų komandų), net jei jau norėjote pasakyti “op” bet nepasakėte. Jei pasakėte “op” ir jei šuo nelipa ant lovos užsitempkite jį ten. Tai galioja visoms nuolaidoms ir visoms komandoms. Kai pradedate šunį mokyti įvairių komandų, mokymui galioja tos pačios taisyklės. Jei pasakote komandą priverskite šunį ją įvykdyti net jei tai pareikalautų nors ir pusdienio ir visų jūsų pastangų. Jei tuo metu neturite tam laiko, jėgų ar tiesiog nuotaikos net nepradėkit mokyti. Už teisingai atliktą komandą būtinai šunį paskatinkite, pagirkite ar duokite skanėstą. Jei vieną kartą nusileisite tai kitą kartą bus daug sunkiau išreikalauti komandų vykdymo. O po kiekvieno laimėjimo bus vis lengviau.